![[X]](/site/upload/2009/06/close.gif)
MAISTAS IR MAISTO KULTŪRA
Koks gi tas vengriškas maistas? Į šį klausimą atsakyti nelengva. Senovės vengrai maistą virdavo katile, ant pusztan gyvenvietėje sukurtos ugnies, todėl daugelis šiandieninių patiekalų pasižymi įvairiais gamtos prieskoniais. Klasikiniai vengrų patiekalai kilę arba jiems turėjo įtakos prancūzų, italų, slavų, turkų ir austrų virtuvės.
Mūsų tautinės spalvos dažnai atpažįstamos ir maisto produktuose. Raudonasis saldusis pipiras – tiek šviežias, tiek ir maltas – būtinas mėsos patiekalų ir sriubų prieskonis, dedamas tiek dėl skonio, tiek dėl spalvos.
Saldusis pipiras, kurį 16-17 a. atsivežė turkai ir kuris tapo vengriškiausiu mūsų prieskoniu, panašus į aštrųjį pipirą, tačiau yra švelnaus skonio., nors ir naudojamas aštresniuose patiekaluose,
Česnakas suteikia skonio ugninei vengriškai dešrai, taip pat naudojamas daugumoje daržovių, mėsos patiekalų ir padažuose. Taip pat joks vengriškas patiekalas nėra visiškai išbaigtas be šlakelio grietinę primenančio tejföl.
Žali žolynai pagardina ir pačią paprasčiausią kasdienę sriubą ar troškinį. Mes mėgstame peletrūną, rozmariną, mairūną, čiobrelį bei didžiausią skanėstą – petražolę.
Tradiciniai vengriški patiekalai sultingi, gausiai pagardinti prieskoniais, o porcijos didelės. Jei užkąsite žąsies kepenėlių su riebalais, patiektų su namine duona, svogūno griežinėliais ir taure puikaus vyno, galbūt daugiau pietums ar vakarienei nieko ir nebetrūks.
Daugiausia valgoma per pietus, kurie beveik visada pradedami sriuba – tai gali būti lengvas sultinys ar itin sotus guliašas (gulyásleves). Karštą vasaros dieną turbūt skaniau ragauti saldžią ir šaltą morelių sriubą (meggyleves) su šlakeliu grietinės ar švelnią obuolių sriubą (allmaleves), pagardintą cinamonu.
Vengrai – mėsą mėgstanti tauta, todėl mėsos patiekalus taip pat moka gaminti. Patiekalai iš daržovių pas mus nėra labai vertinami, nors pačios daržovės itin šviežios ir skanios. Salotomis turbūt nusivilsite – keletas agurko ir pomidoro griežinėlių, paprastai patiekiamų prie mėsos. Nepabijokite užsisakyti keletą skirtingų salotų ir jas sumaišykite.
Jei pasiilgote žuvies, skaniausias rasite žuvų restoranuose (halászcsárda) kaimeliuose, netoli kokio nors ežero ar upės. Šviežiai keptas sterkas ar lydeka labai skanu, o katiliuke virtos žuvienės su karpiu (halászlé) ir daug raudonųjų saldžiųjų pipirų neužmiršite niekada.
Vengrai mėgsta saldumynus. Tortai, kepiniai, rageliai ir bandelės gaminamos pagal puikiai išsaugotus šeimų receptus, jie kepami su sviestu, grietine, riešutais ir vanile. Dažnai patys skaniausi būna paprasčiausi kepiniai – mažos sūrinės bandelės (pogácsa) ar kapotos tešlos štrudelis (rétes) su obuolių, varškės, morelių ar aguonų įdaru. Maltos aguonos su cukrumi ir citrinų žievelėmis – populiari daugelio kepinių sudedamoji dalis. Norėtumėte paskanauti ko nors tikrai gardaus? Užsisakykite Gundel palacsinta, lietinį su riešutų, romo bei razinų įdaru, apipiltu apelsininiu šokolado padažu, grietinėle ir degančiu abrikosu likeryje.
Gal desertui kavos? Pasirinkite norimą: didelį puodą vokiškos, mažą itališkos, stiprios prancūziškos, o gal ispaniškos su apelsino žievele? Vengrai labiausiai mėgsta mažą puodelį aitrios espreso, kartais su cukrumi ar net grietinėle. Kai kurie ją dar pagardina šlakeliu romo ar brendžio.
O kodėl tiesiog ilgai ilgai nepasėdėjus su kapučino kava rankoje ir nepastebėjus aplinkui verdantį gyvenimą?